Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete – tikrai neįsižeisiu“
Jonavos rajone esančiame Užusalių kaime gyvenantys žmonės, ko gero, nebedrįsta burnoti, kad jų seniūnijos teritorijoje nėra ką veikti: čia iškilmingai minimos valstybinės šventės, švenčiamos Joninės, o įprastomis dienomis žaidžiamas tinklinis, krepšinis, vyksta kino vakarai ar zumbos treniruotės – ir tai tik dalis užsiėmimų, kuriuos savo kraštiečiams gali pasiūlyti Užusalių mokykla-daugiafunkcis centras. Pastarasis gyvybe alsuoja ne šiaip sau: jo veikla rūpinasi jauna šio kaimo gyventoja – Laurita Puškova (26 m.), kuri įsitikinusi, kad augti ir tobulėti gali kiekvienas kaimas. Užusalietės žodžiais tariant, tam tereikia tik kelių iniciatyvių žmonių, idėjų bei noro nuveikti kažką gražaus savo kraštui.
Laimė – ne piniguose
Ne paslaptis, jog šiais laikais didžioji dalis jaunimo nori įsikurti miestuose, neretai ir didmiesčiuose, todėl žmogus, kurį graudina klausimai apie jo gimtąjį kaimą, atrodo lyg netikėtas atradimas. Tačiau po kelių minučių pokalbio su Laurita nekyla jokių abejonių – jos meilė Užusaliams yra tiek pat nuoširdi bei jautri, kiek ir ji pati. Kodėl jauna mergina, įgijusi aplinkotyros magistro laipsnį, o vėliau sėkmingai dirbusi viešųjų ryšių specialiste vienoje Kauno įstaigų, šiandien neabejoja, kad vienas didžiausių jos norų yra realizuoti savo idėjas būtent kaime?
„Mane nuo vaikystės traukė viskas, kas susiję su mus supančia aplinka. Jau mokykloje žinojau, kad studijuosiu arba aplinkosaugą, arba veterinariją. Kadangi praktikos metu teko dalyvauti aplinkosauginiame reide, buvau sužavėta viso to adrenalino, kurį gali pajusti gaudant brakonierius, žavėjo ir jausmas, kurį patyriau galėdama stebėti, kaip įmanoma prisidėti prie gamtos saugojimo.
Visgi, įsidarbinau visai ne pagal specialybę – vienoje Kauno įstaigoje, kuri gina ir atstovauja darbuotojų teises… Ką galiu pasakyti? Mane monotoniškas darbas tiesiog varė iš proto. Nors jau buvau tiek save „perlaužus“, kad kasdien nešiojau oficialius kostiumėlius, batelius, atmintinai mokėjau beveik visą darbo kodeksą, nesijaučiau laiminga, todėl išėjau.
Šiuo metu vienintelė mano darbovietė – Užusalių mokyla-daugiafunkcis centras. Čia dirbu renginių organizatore. Nepaisant to, kad negaliu pasigirti dideliu atlygiu ir esu įdarbinta ne pilnu etatu, jaučiuosi labai laiminga, nes darau tai, kas miela mano širdžiai. Niekada nemaniau, kad piniguose slypi laimė. Dėl to nuo pat pradžių, kai pradėjau dirbti Užusaliuose, netausojau nei savo laisvo laiko, nei asmeninių lėšų. Tiesiog jaučiausi laiminga, nes mačiau kitų žmonių palaikymą, augantį pasitikėjimą manimi“, – pasakojo Laurita.
Buvo ir nerimo
Mergina puikiai prisimena pirmuosius jos organizuotus renginius. Anot jos, tuomet kaimo bendruomenė buvo pripratusi prie kiek kitokios švenčių kultūros. Dėl to Lauritai bei jos bendraminčiams teko gerokai pasukti galvas dėl renginių turinio bei jų patrauklumo užusaliečiams.
„Tiesa sakant, anksčiau čia mažai kas vykdavo. Bent jau mes, jaunimas, tikrai mažai ką žinodavome apie vykstančius renginius. Ir į tuos pačius renginius susirinkdavo tik ta pati vyresnių žmonių grupelę, susėsdavo, pasidarydavo šventę tik sau… Jaunimui ar žmonėms iki 50 metų tikrai trūkdavo veiklų.
Suvokimas, jog čia yra mano kraštas ir jame nieko naujo nevyksta, paskatino mane bei mano draugus patiems imtis iniciatyvos keičiant gyventojų užimtumą. Taip jau susiklostė, kad gavau darbą Užusalių mokykloje-daugiafunkciame centre. Nors tuomet dar dirbau Kaune, tikėjau savimi, kad šiuos du darbus man pavyks suderinti. Ypatingą palaikymą ir paskatinimą pajutau ir iš mokyklos direktorės Audronės Kvedaravičienės.
Kai atėjo metas organizuoti pirmąją šventę – Sausio 13-ąją, atsirado didžiulis jaudulys. Pamenu, sėdžiu ir galvoju, kaip pritraukti žmones į tokį renginį, jog ateitų ir jaunimas, ir vyresni užusaliečiai.
Tada pasikviečiau draugę, Simoną Koženiauskaitę į pagalbą, kuri, beje, dabar fotografuoja ir įamžina visus mūsų puikius renginius, ir klausiu jos: „Ką darom?“. Drauge nusprendėm, jog užsakysime kapelą, pakviesime mokyklos mergaičių, kurios perskaitys gražius žodžius, padarysime gerą apšvietimą. Tuomet dar sukontaktavome su Išorų seniūnaičiu, kuris pasiūlė puikią idėją įžiebti 13 ugnies fakelų. Viskas… Šventė praėjo puikiai, nors, nepaisant šalto oro, buvau visa šlapia nuo prakaito ir jaudulio. Atsimenu, kai skaičiau tekstą balsas drebėjo, atrodytų tuoj, tuoj apsiverksiu. Bijojau, kad neįtiksiu toms visoms vyresnio amžiaus moterims, kurios buvo pripratusios prie joms įprasto šventimo ir kultūrinės stagnacijos.
Netrukus atkeliavo dar viena valstybinė šventė – Kovo 11-oji, tačiau ir su ja pavyko gerai susitvarkyti. Suorganizavome šventinį bėgimą, kuris sulaukė nemažo populiarumo, todėl kartu su Užusalių bendruomenę vieningai nutarėme, kad bėgimas galėtų tapti mūsų Kovo 11-osios tradicija. Taigi, šiais metais jame dalyvavo daugybė žmonių – tiek jaunimas, tiek vyresni kaimo gyventojai, svečiai iš kitų mietelių“, – kalbėjo mergina.
Palaikančiųjų ratas augo
Klausantis Lauritos pasakojimo, nuolat galima išgirsti savoką „mes“. Mergina įsitikinusi, kad dėl kaime esančios gyvasties galima dėkoti visai jo bendruomenei. Tiesa, užusaliečiai į jaunimo sutelktas jėgas atnaujinti švenčių kultūrą reagavo nevienareikšmiai – vieni iškart prisijungė prie idėjų įgyvendinimo, o kiti nebuvo sužavėti naujovėmis ir vis bambėjo klausdami kam viso to reikia.
„Pradžioje esu sulaukusi nepagrįstų kaltinimų, kad su savo užmojais ir idėjomis sugriausiu nusistovėjusią kultūrą. Nežinau, ką tuo buvo norima pasakyti, nes, jei nepasitenkinimą reiškusiems gyventojams kultūra buvo kartu ištuštintas butelaitis, tai džiaugiuosi prisidėjusi prie jos griuvimo.
Buvau įsitikinusi, kad daugiau ką sukurtume ir nuveiktume tik tada, jei prisijungtų didesnė ir įvairesnė bendruomenės dalis. Todėl kreipiausi pagalbos į visus, kurie galėtų kažkuo prisidėti. Pavyzdžiui, dabar mūsų šventėse maistą nuolat gamina vienas mūsų pagalbininkų – Vitalijus Navašinskas. Kai tik artėja renginys, iškart skambiname jam: „Vitalijau, ruošk receptuką“. Turiu pripažinti, kad anksčiau galvojau, jog šis žmogus tik pabumbės ir neprisijungs. Tačiau aš klydau… Jis, kaip ir ne vienas kitas, prisidedantis prie Užusalių tobulėjimo – nuostabus žmogus. Dabar neįsivaizduojame savo švenčių be mūsų bendruomenės virtuvės šefo.
Noriu pasidžiaugti, kad aplink save visada turiu puikią komandą: draugai – Simona, Saulė Indrida, Žymantas, seniūnaitis – Romanas, antra pusė – Vadimas, tėvai – Irena ir Pavelas Puškovai ir kiti kaimui neabejingi žmonės, kurie visada pagelbės.
Be šių visų žmonių nieko tikrai nevyktų. Kai yra bendruomenės branduolys, jis pamažu nejučia įtraukia ir kitus. Labai džiaugiuosi, kad mūsų Užusalių bendruomenės branduolys tik plečiasi. Džiaugiuosi ir dėl to, kad prireikus, kaimo bendruomenė noriai prisideda“, – kalbėjo mergina.
Siūlo nieko nelaukti ir veikti
Ką savo gimtuoju kraštu besirūpinanti mergina galėtų pasakyti tiems, kurie kartoja, kad gyvenimas kaime – nuobodus?
„Visada sakau, kad kaime veikti yra ką, tačiau reikia įdėti šiek tiek pastangų ir patiems. Kai išgirdau, kad jaunimas kartoja, jog trūksta pramogų, pasiūliau rengti kino vakarus. Juk tam daug nereikia – susinešame multimedijos įrangą ir čia pat Užusaliuose, prie lauko estrados ar didžiojoje salėje žiūrime filmus ar krepšinio varžybas.
Taigi, reikia mažiau bumbėti, o daugiau kalbėtis tarpusavyje ir daryti“, – teigė mergina.
Nemato savęs kitur
Paklausta, kam viso to reikia jaunai merginai, Laurita trumpam susigraudina ir tikina, kad Užusalių kaimas jai buvo svarbus nuo pat vaikystės. Dėl to ji tikisi, kad Užusaliuose užaugs ir jos vaikai.
„Šitas klausimas man yra labai jautrus. Aš čia pati gyvenu ir noriu, kad Užusaliuose būtų gera gyventi ir būti tiek man, tiek kitiems. Tvirtai žinau, kad čia su antra puse Vadimu kursime ir savo šeimą. Niekada neturėjau net menkiausios minties pabėgti gyventi kažkur kitur, nors tokių įkalbinėjimų taip pat netrūko.
Su savo antra puse draugauti pradėjome 7 ar 8 klasėje. Jau net tiksliai nepamenu. Kai baigusi 10 klasių Užusaliuose pradėjau mokytis Kauno gimnazijoje, ne vienas pažįstamas mudviem patarinėjo nuomotis butą ten. Tačiau mudu žinojome, kad to nenorime ir mūsų ateitis laukia kaime, kur gimėme ir užaugome. Mums abiem čia tikrai gera, nes čia turime viską.
Netgi pamenu, kad mokydamasi Kaune, stengiausi neparodyti savo aktyvumo, nes žinojau, kad tada turėsiu imtis įvairių veiklų ten. Man norėjosi kuo greičiau grįžti į Užusalius“, – šypsodamasi pasakojo Laurita.
Įžvelgia tik privalumus
Kalbėdama apie gyvenimą kaime, jauna mergina užtikrintai sako, kad šis turi kelis pagrindinius privalumus.
„Grynas oras, mus supanti gamta, Užusalių tvenkinys, galimybė lakstyti pievomis kaip laukinukė (šypsosi) ir nuostabūs žmonės. Privalumų kaime tikrai daug.
Esu visiškai kaimo vaikas. Man niekada nepatiko miesto šurmulys, niekada nemėgau vaikščioti po parduotuves, netraukė ir naktiniai klubai. Kaip aš sakau, jei norisi šokių, mes galime juos puikiai suorganizuoti čia. Taip padarysime linksmybių ir sau, ir kitiems.
Kalbant apie infrastruktūrą, mes negalime skųstis ja. Turime gerą susisiekimą tiek su Jonava, tiek su Kaunu – iki abiejų miestų yra apie 15 kilometrų. Jei mieste po darbo bent pusvalandį tektų stovėti kamščiuose, čia per tą laiką galiu kelis kartus apvažiuoti visas gatves.
Užusaliuose mes turime viską, ir tvenkinį, ir parkelius, nuostabią mus supančią aplinką. Ko daugiau galima norėti?“, – retoriškai klausė užusalietė.
Apie kaimo problemas
Visgi, ne paslaptis, kad kai kalbama apie gyvenimą kaime, neretas akcentuoja, jog kaimiškose vietovėse iki šiol bujoja alkoholizmo šaknys ar nedarbas. Paklausta apie tai, Laurita teigia, kad negalima sakyti, jog kaime nėra problemų, tačiau jas stengiamasi aktyviai spręsti.
„Kai išgirstu, kad kaimas yra „pašalpinių“, vagių, alkoholikų kraštas, man užverda kraujas, nes taip tikrai jau seniai nebėra. Žinote, aš manau, kad tokius stereotipus vis dar palaiko tie pavieniai vis dar pasitaikantys atvejai. Jei kas pamato gatvėmis besišlaistantį girtą asmenį, greitai baksnoja pirštu ir, suprask, visas kaimas toks. Maža to, vis dar atsiranda nelabai protingų asmenų, kurie prisidengę socialiniais tinklais rašinėja dažnai tikrovės neatitinkančią informaciją.
Kalbant apie Užusalius, mūsų seniūnija yra įdėjusi dideles pastangas tam, kad su alkoholio vartojimu problemų turintys žmonės sveiktų, būtų naudingai užimti, dalis iš jų atlieka įvairius viešuosius darbus. Per pastaruosius tris metus šioje socialinėje problemoje mes žengiame dideliais žingsniais į priekį.
Gal vis dar yra problemų su nieko veikti nenorinčiu jaunimėliu. Yra tokių, kuriuos reikia ištraukti iš blogo kelio, nes jie ir šiukšlina, ir vartoja alkoholį viešose vietose.
Nepaisant to, aš galiu pasidžiaugti, kad jie jaučia pagarbą mūsų iniciatyvoms. Pavyzdžiui, kai ruošėme dekoracijas Joninėms, jie matė, kad mes dirbam, buvo priėję pajuokauti ir nors atsisakė prisidėti, nes neva tai turi daug reikalų, tačiau šventės metu ir savaitę po jos dekoracijos nebuvo suniokotos. O tokių atvejų anksčiau tikrai yra buvę…
Manau, kad tokie jaunuoliai tiesiog augo „netinkamoje“ aplinkoje, kurioje nebuvo mokomi gerųjų pavyzdžių ir bendrystės jausmo… Aš tikiuosi, kad mūsų organizuojamos iniciatyvos – tenisas, krepšinis, tinklinis ar kitos veiklos, įtrauks net ir tuos, kurie yra pripratę šlaistytis gatvėmis ir užsiimti neteisingais dalykais. Tikiu, kad jei žmogus pats prisideda prie kažko, jam nesinori to griauti ir niokoti“, – kalbėjo mergina.
Nebijo būt pavadinta kaimiete
Ko gero, ne vienam teko girdėti, kai kaimiečio epitetas naudojamas siekiant ne pagirti, o atvirkščiai – sumenkinti žmogų. Kokias emocijas ir asociacijas „kaimiečio“ sąvoka sukelia Lauritai?
„Aš visada sakau, kad mes esame kaimiečiai. Ar tai blogai? Ne! Man kaimietis tai linksmas, geras, šiltas ir darbštus žmogus“, – teigė Laurita, negailėdama gražių žodžių savo kraštiečiams.
„Užusaliai – gerų žmonių kraštas. Ateityje planuojame įsiteisinti sau tokį šūkį, kad visi žinotų, kur atvažiavo. Jis papuoštų ir atspindėtų mūsų kaimą. Mes turime tikrai dar daug naujų, neįgyvendintų idėjų, kurios, tikime, kad ateityje džiugins užusaliečius“, – teigė mergina.
Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė
Nuotraukų autorė Simona Koženiauskaitė
